Grįžti į pradinįSvetainės medis   English Neįgaliesiems Mobili versija

nuoroda kariuomene     

 

KAS įvykių kalendorius

P A T K P Š S
28 29 30 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31 1

 

 

Politologas prof. dr. G. Vitkus: ES gynybos politika – papildomas draudimas europiečiams (interviu)

2013.10.25
image

logo

 

„Vertindamas besiplėtojančią Europos Sąjungos gynybos politiką, nesvarbu, ar ji būtų tik embrioninėje vystymosi stadijoje, prilyginčiau ją papildomai saugumo priemonei šalia NATO garantijų“, – teigia vienas geriausių Europos Sąjungos žinovų, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos dėstytojas prof. dr. Gediminas Vitkus.

 

 

Šiuo metu dauguma Europos Sąjungos šalių kartu yra ir NATO narės. Kokiais argumentais, Jūsų manymu, būtų galima pagrįsti Europos Sąjungos siekį plėtoti savarankiškus atsako į krizes pajėgumus?

 

Vienas atsakymas būtų labai parastas – iš tikrųjų ne visos Europos Sąjungos šalys yra NATO narės.

 

Antra, ne visus darbus saugumo srityje gali padaryti NATO. Galbūt ir galėtų padaryti, bet reikėtų atsižvelgti į amerikiečių ir kanadiečių interesus, kurie ne visada gali sutapti ar būti aktualūs Europai.

 

Trečia, per pastaruosius kelis dešimtmečius labai išsiplėtė saugumo samprata. Ši priežastis yra pati svarbiausia. Nebėra tokios aiškios priešpriešos tarp dviejų karinių-politinių blokų, vietoje to atsirado daug įvairiausio pobūdžio grėsmių, kurioms suvaldyti reikia mažesnių ar specifinių pajėgumų: NATO nebūtina kiekvieną kartą atvykti ir „šaudyti iš patrankų į musę“.

 

Kalbant apie tradicinę nacionalinio saugumo sampratą, kuri siejasi su teritorijos apsauga, su šalies sienų gynyba ir teritorijos vientisumu, būtina pažymėti, kad Europos Sąjunga tuo neužsiima – tai yra kiekvienos valstybės individualus reikalas ir, kaip žinia, dalis šių valstybių yra įsitraukę į kolektyvinės gynybos aljansą. Kita vertus, yra daug darbų ir problemų, kurios atsispindi Europos Sąjungos saugumo strategijoje: skurdžios valstybės, su tuo susiję imigrantų srautai, branduolinio ginklo platinimas bei daugelis kitų.

 

Dar vienas argumentas susijęs su tuo, kad Europos Sąjunga pati turi savo vidinę vystymosi dinamiką. Palaipsniui valstybės pamato, kad tam tikrose srityse veikdamos kartu, jos gali sutaupyti arba pasiekti daugiau, nei veikdamos pavieniui.

 

Jeigu prognozuotume, kad Europos saugumo ir gynybos politikos vystymasis tolimesne vieninga kryptimi būtų pakankamai dinamiškas, kokios galėtume tikėtis Jungtinių Amerikos Valstijų reakcijos, atsižvelgiant į tai, kad atsiras tam tikras pleištas tarp Europos Sąjungos ir NATO?

 

Nemanau, kad čia galėtų būti kokia nors priešprieša. Priešingai, amerikiečiai visą laiką nori įtraukti kuo daugiau dalyvių spręsdami savo problemas ir rūpesčius, kurie plėtojasi visame pasaulyje, ir visada pabrėžia, kad europiečiai galėtų daugiau prisidėti prie saugumo problemų sprendimo.

 

NATO generalinis sekretorius ne kartą yra užsiminęs, kad NATO negali būti Jungtinių Amerikos Valstijų sąskaita gyvuojanti organizacija. Galbūt idėja dėl didesnio Europos Sąjungos rūpesčio saugumo ir gynybos reikalais mus pasiekia kaip tik iš už Atlanto?

 

Europos bendroji saugumo ir gynybos politika yra labai klaidinanti sąvoka. Iš tiesų tokio, pavadinkime, reiškinio nėra. Europos bendrosios saugumo ir gynybos politikos esmė – užtikrinti, kad Europos Sąjunga sugebėtų įsitraukti į krizių valdymą. Apie gynybą čia nekalbama, lygiai kaip ir apie tokias akcijas, kokios buvo vykdomos Irake ar Afganistane. To Europos Sąjunga ir nesiekia, todėl tiek oficialiai, tiek ir remiantis akademiniais šaltiniais pabrėžiama, kad Europos Sąjunga yra normatyvinė galia, kuri konfliktus siekia spręsti taikiai.

 

Bet vis tiek yra momentų, kada krizei suvaldyti reikia karinės jėgos. Pavyzdžiui, kai šalyje vyksta pilietinis karas. Esant tokiai situacijai reikalinga kokia nors „žandarmerija“ tvarkai palaikyti. Tokiu atveju ir naudinga Europos Sąjunga, kuri gali pasiūlyti tokią pagalbą. Šia prasme Europos bendroji saugumo ir gynybos politika yra gebėjimas valdyti krizes.

 

Kita vertus, tas gebėjimas nesusiveda vien į karinius dalykus, bet yra civilinių ir karinių priemonių derinys. Europos Sąjungos politinių ir ekonominių priemonių krizėms valdyti spektras yra pakankamai platus. Tuo tarpu NATO orientuojasi beveik tik į karines priemones.

 

Reiktų atkreipti dėmesį ir į tai, kad dabar vyksta tarsi savotiška evoliucija. NATO, kurios kelias prasidėjo nuo gynybinės sąjungos, bando persiorientuoti link universalaus pasaulinio saugumo aljanso. Tuo tarpu Europos Sąjunga nuo ekonominės bendrijos irgi evoliucionuoja link tam tikro aljanso, kuris galėtų užtikrinti saugumą. Galime tik lyginti, kiek kuri organizacija yra pažengusi plėtodama vienus ar kitus pajėgumus.

 

Iš čia išplaukia dvi probleminės kryptys. Viena iš jų – visi biurokratiniai Europos Sąjungos procesai yra painūs, ilgai trunkantys ir neefektyvūs priimant sprendimus, gali tapti kliūtimi ketinimams valdyti krizes. Kita problema – turint omenyje, kad kada nors visgi turėsime atseikėti NATO žadėtus 2 procentus savo šalies bendrojo vidaus produkto gynybai, ar nebus per sunki finansinė našta šalims turėti dar ir Europos Sąjungos gynybos poreikiams skirtus biudžetus?

 

Pirmiausia apie biurokratiją – geras klausimas. Iš tikrųjų sudėtingi politiniai sprendimai, pavyzdžiui, plėtra ar naujų teisės aktų priėmimas, kurie užtrunka iki pusantrų metų, turi pereiti per daugybę institucijų. Bet, mano manymu, tai nėra blogai. Tai kaip tik puikus demokratijos pavyzdys, atspindintis įvairiapusį svarstymą, skirtingų interesų derinimą ir panašiai.

 

Jei kalbame apie sprendimus esant krizinėms situacijoms, kai būtina kuo greičiau ir efektyviau reaguoti, tai tokiems atvejams Europos Sąjunga taip pat turi instrumentus. Pavyzdžiui, Europos Sąjungos Taryboje yra specialūs komitetai, kurie gali pakankamai sparčiai susirinkti ir priimti reikiamus sprendimus.

 

Kalbant apie finansus, išties dažnai pasigirsta argumentas, kad jau daug sumokame NATO, kodėl dar papildomai turėtume mokėti Europos Sąjungai? Atsakydamas palyginčiau papildomas saugumo išlaidas su draudimu. Mažai kam draudimas patinka, kai reikia mokėti įnašus, bet kai pakliūni į bėdą, būti apsidraudus yra visai ne pro šalį.

Vertindamas besiplėtojančią Europos Sąjungos gynybos politiką, nesvarbu, ar ji būtų tik embrioninėje vystymosi stadijoje, prilyginčiau ją papildomai saugumo priemonei šalia NATO garantijų ir pateikčiau tokią analogiją: dabar energetiškai esame visiškai priklausomi nuo „Gazprom“. Tam, kad turėtume nors kažkokią alternatyvą, sutinkame sumokėti ir statome suskystintųjų gamtinių dujų terminalą. Tas pats yra ir gynyboje. Mes esame šimtu procentų priklausomi nuo NATO. O jeigu, tarkime, kas nors nutiktų ar Jungtinėse Amerikos Valstijose į valdžią ateitų jėgos, kurios nuspręstų, kad pakaks rūpintis Europa? Esant Europos Sąjungos gynybos politikai mes turėtume nors mažytę alternatyvą NATO, kuri prireikus padėtų.

 

Kitas pavyzdys būtų Gruzijos ir Rusijos karas, kai pagalbą suteikė ne tiek NATO, kiek Europos Sąjunga ir tuo metu Europos Sąjungos Tarybai pirmininkavusi Prancūzija.

 

Vadinasi, NATO perspektyvoje, ko gero, nebus tokia lanksti reaguodama į galimus konfliktus ir krizes palyginti su Europos Sąjunga, nes Aljansas nusibrėžęs tikslią veiklos kryptį, turi aiškius kriterijus, remdamasis jais gali duoti atsaką – veikti pagal 5-ąjį steigiamosios sutarties straipsnį. Kita vertus, pastaruoju metu iš įvairių konfliktinių situacijų interpretacijų mes matome, kad sakyti, jog vienas ar kitas konfliktas nesusijęs su minėtu straipsniu, yra labai lengva. Ar tai nereiškia, kad tas Europos Sąjungos gynybos politikos „embrionas“ yra perspektyvesnis, nes turės ne tik karines, bet ir civilines-politines priemones konfliktams reguliuoti?

 

Nepritarčiau NATO ir Europos Sąjungos supriešinimui, nes šios organizacijos gali papildyti viena kitą. Kažkas yra pajuokavęs, kad amerikiečiai papietauja, o europiečiai atvyksta išplauti indų. Kitaip tariant, amerikiečiai naudoja karines konflikto sureguliavimo priemones, o Europa atvykusi jau po to sutvarko visus padarinius, atstato ir integruoja buvusią konflikto šalį į tarptautinę bendruomenę.

 

Į galvą ateina du demokratizavimo projektų pavyzdžiai. Vienas iš jų yra Turkija, o kitas – Irakas. Nei vienas iš jų nesibaigė sėkmingai, nors vienu metu jie buvo priešpriešinami. Europos Sąjunga Turkijai sakė, kad po truputį ją prijaukins, padarys europietišką ir priims į savo gretas. O amerikiečiai Irake teigė šią šalį iš karto padarysiantys demokratišką, tereikia nuversti, sugriauti esamą valdžią ir pastatyti naują. Kaip matom nei vieno, nei kito atvejo ateitis nėra aiški, bet Europa, NATO ir amerikiečiai tarsi vienas kitą papildo.

 

Iš to išplaukia, kad yra du konfliktų sprendimų būdai: radikalesnis ir diplomatiškesnis. Europos Sąjunga dažnai taiko pastarąjį, vadinasi, amerikiečiai linkę iš sykio „ateiti su bombom“?

 

Nemanau. Jungtinės Amerikos Valstijos daugiausia remiasi diplomatija.

 

Ar nėra taip, jog amerikiečių diplomatinis procesas iki atvirų karinių veiksmų yra gerokai trumpesnis?

 

Jungtinėms Amerikos Valstijoms yra lengviau priimti sprendimus ir apsispręsti dėl tolimesnių veiksmų, nes tai yra konsoliduota valstybė. Tačiau problema iškyla tada, kai reikia nuspręsti, kaip toliau atkurti valstybę ir joje užtikrinti taiką. Tuo tarpu Europos Sąjunga valstybių atkūrimo patirties turi daugiau. Juk galima sakyti, kad būtent Europos Sąjunga savotiškai atkūrė visą Vidurio ir Rytų Europą.

 

Derėtų nepamiršti, kad JAV po Antrojo pasaulinio karo prisidėjo prie Vakarų Europos atkūrimo: prisiminkime Marshallo planą.

 

Na taip, visiškai teisingai.

 

Susidaro įspūdis, kad Europos saugumo ir gynybos politikos vystymuisi iki politinio-karinio lygmens su kovinėmis grupėmis ar kitokiomis pajėgomis, diplomatiniu korpusu, skirtu krizėms spręsti, ir panašiai labiausiai yra suinteresuota pati Amerika, nes jai tiesiog reikės mažiau mokėti. Tuo tarpu NATO galės prisidėti tik tada, kai jau reikės „mėtyti bombas“.

 

Tikrai taip. NATO yra kaip koks „branduolinis ginklas“, kuris yra, kuris atgraso, bet kurio geriau nenaudoti.

 

Tai, vadinasi, turėsime NATO, kuri bus atgrasymo įrankis, o Europos Sąjunga bus funkcionuojantis, derybinis įrankis?

 

Būtent, Europos Sąjunga bus skirta konkrečių problemų sprendimui ir veiks kaip derybinis diplomatinis vienetas, kuris padės spręsti problemas. NATO savo ruožtu bus pasitelkiama tik tuo atveju, kai nepavyks rasti kitos išeities.

 

Pakalbėkime apie Lietuvos perspektyvas tarp šių dviejų krypčių. Ar mums labiau šlietis prie NATO? Ar, pasinaudojus tuo ypatingu laikotarpiu, kai Lietuva pirmininkauja Europos Sąjungos Tarybai ir kai oficialiai teigiama, kad mes daug dėmesio skiriame Europos bendrosios saugumo ir gynybos politikos stiprinimui, būti Europos gynybinio „embriono“ vystymosi ariergarde?

 

Nematau pagrindo šių krypčių priešinti. Investicijos stiprinant tiek NATO, tiek Europos Sąjungos gynybinius pajėgumus gal ir kainuos šiek tiek brangiau, bet, kaip ir sakiau, draudimo išlaidos kartais atsiperka.

Taip pat nebūčiau linkęs pervertinti Lietuvos vaidmens Europos bendrosios saugumo ir gynybos politikos kontekste. Tačiau manau, kad turime joje dalyvauti, turime būti sistemos dalimi, neprarasdami savo tapatybės, turėdami nuomonę ir supratimą apie savo interesus ir kartu realistiškai vertindami situaciją.

 

Mano manymu, neteisingas yra ankstesnis požiūris, kad pakanka vien tik narystės NATO ir jokių Europos Sąjungos pajėgumų nereikia. Laikas parodė, kad kuo toliau, tuo labiau Europos Sąjungos valstybės veiks drauge. Pavyzdžiui, jau ir dabar Europos Sąjunga yra įsitraukusi į operacijas Afrikoje.

 

Ar noras aktyviau plėtoti Rytų partnerystės programas, įtraukiant partnerius į bendradarbiavimą saugumo ir gynybos srityje, nėra papildomas argumentas didesnei Europos gynybinei integracijai? Juk Rytų partnerystė yra grynai europinė iniciatyva, NATO prie to neprisideda ir labai atsargiai žiūri į Ukrainos, Gruzijos galimą narystę Aljanse, kuri būtų tiesioginis dirgiklis Rusijai. Kita vertus, galime teigti, kad į europines iniciatyvas bendradarbiauti su partneriais saugumo ir gynybos srityje Kremlius taip aršiai nereaguoja.

 

Taip, kol kas nereaguoja, manydami, kad Europos Sąjungos gynybinis bendradarbiavimas priešpriešinamas NATO ir kad palaipsniui Europa išstums Aljansą. Tačiau taip nebus, ilgainiui Rusija tai suvoks ir vis šalčiau žiūrės į tokias iniciatyvas.

 

Dėkojame už pokalbį.

 

Kalbino Darius Varanavičius, žurnalo „Karys“ vyr. redaktorius

Nuotr. aut. – Ieva Budzeikaitė (KAM)

 

 

Komentuokite
Krašto apsaugos ministerija pasilieka teisę pašalinti komentarus, įžeidžiančius žmogaus garbę ir orumą, skatinančius tautinę, rasinę, religinę nesantaiką, skatinančius smurtą.
Vardas
El. paštas
Komentaro tekstas
Apsaugos kodassecimg

 
Biudžetinė įstaiga, kodas Juridinių asmenų registre 188602751.
Totorių g. 25, LT-01121 Vilnius, tel. 8 (706) 70750, faks. (8 5) 264 8517, el. paštas [email protected]
PVM mokėtojo kodas LT100001016116
© Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija
Sprendimas: Fresh Media