Kalniškėse – dainos žuvusiems už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę

Gegužės 16 d. 14 val. prasidės partizaninių – patriotinių dainų festivalis „Te skamba žygio dainos milžinkapių šaly...” skirtas pagerbti žuvusius už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Festivalis vyks Kalniškės mūšio vietoje (Lazdijų r.), kur vyko viena didžiausių ir tragiškiausių partizanų pasipriešinimo kovų Lietuvos pokario metų istorijoje.

Susirikusieji dalyvaus  šv. Mišiose Simno Šv. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje, padės gėles prie paminklo žuvusiems partizanams Simno kapinėse.

Renginyje dalyvaus Krašto apsaugos viceministras Vytautas Umbrasas. Jis vėliau vyks į Kauną, kur dalyvaus Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos renginyje, stebės Lietuvos kariuomenės jungtinę operaciją „Oras–žemė–vanduo”, teatralizuotas 1949-ųjų metų Laisvės kovas.
Kiekvienais metais gegužės mėn. Kalniškės mūšio vietoje susirenka rezistencinių kovų dalyviai, jų vaikai, tremtiniai, skautai, visi neabejingi Lietuvos praeičiai ir ateičiai.

Kalniškės mūšis vyko 1945 metų gegužės 16 d. Tądien ryte okupantų kariuomenė apsupo Kalniškės mišką (Alytaus apskritis Simno valsčius). Buvo aišku, kad susidūrimo išvengti nepavyks. Kalniškės partizanai gynybai pasirinko gana aukštą Meškakalnio kalvą. Partizanų grupei, kurią sudarė šiek tiek daugiau nei 60 žmonių, vadovavo Nepriklausomos Lietuvos karininkas Jonas Neifalta-Lakūnas.

Rusų kariniai daliniai tikėjosi lengvai susidoroti su nedideliu partizanų būriu ir į kalną ėjo drąsiai, beveik nesislapstydami, tačiau susidūrė su nuožmiu pasipriešinimu. Per mūšį, kuris tęsėsi iki vakaro, okupantai neteko daugiau nei keturių šimtų karių. Partizanai kovėsi narsiai – kritus draugui, bendražygis, buvęs šalia, imdavo ginklą ir tęsdavo kovą tol, kol baigdavosi šoviniai ir išsekdavo jėgos.

Iš priešo apsupties ištrūkti pavyko apie 20 partizanų. Būrio vadui Jonui Neifeltui-Lakūnui taip pat pasisekė išsigelbėti, bet jis žuvo po kelių mėnesių prie Atesnykėlių kaimo.  Po Kalniškės mūšio stribai viešai išstatė žuvusiųjų partizanų kūnus. Šalia keturiasdešimt dviejų Kalniškės mūšyje žuvusiųjų partizanų ant gatvės grindinio buvo paguldyti ir dviejų partizanių – „Pušelės” ir Onutės Vilčinskienės kūnai.

Krašto apsaugos ministerijos Gynybos štabo pasitarimų salei suteiktas Kalniškės vietovės vardas, Lietuvos pokario metų istorijai atminti. Kalniškės salėje pakabintas Kalniškės mūšio aprašymas, vietovės žemėlapis su pažymėta mūšio vieta, paminklo žuvusiems Kalniškės mūšyje nuotraukos.