Grįžti į pradinįSvetainės medis   English Neįgaliesiems Mobili versija

nuoroda kariuomene     

 

KAS įvykių kalendorius

P A T K P Š S
26 27 28 29 30 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31 1 2 3 4 5 6

 

 

Joninių proga – kario Jono linkėjimai iš Afganistano

2008.06.28
image

Balandžio 25 d. Lietuvos vadovaujamos Afganistano Goro provincijos septintosios atkūrimo grupės (PAG–7) kariai šventė Jonines. Vardinių proga buvo pasveikinti visi keturi PAG–7 tarnaujantys Jonai. Tarp jų ir kapelionas kapitonas Jonas Tamošiūnas iš Alytaus. Kaip sakė kpt. J. Tamošiūnas, kad ir kokia graži šventė buvo, mintimis ir širdimi tą dieną jis buvo viename gražiausių Dzūkijos miestų, Alytuje.

Joninės be lietaus

Kaip pasakojo su Alytaus kariais misiją Afganistane atliekantis kapelionas, tai pirmas kartas, kada jis šią gražią šventę mini būnant toli nuo namų. Lietuvoje kapelionas Jonines švęsdavo kartu su savo šeimos nariai gamtoje, ieškant paparčio žiedo. „Gimtojoje šalyje Joninių naktį lydavo lietus, nepamenu šventės be dangaus ašarų, kurios tik dar labiau sustiprina tikrąjį miško ir ežero kvapą,” – pasakojo kapelionas. 

Kapelioną Joną didžiuliu ąžuolo vainiku Joninių proga apdovanodavo ir Birutės bataliono kariai. Šįmet kariai kapelionui dovanojo kiek kitokį vainiką, nupintą iš Afganistano gėlių: „Jos šiek tiek panašios į Lietuvoje šiuo metu žydinčius žiedus, tik kvapas ne toks, ne namų.”

Paklaustas apie įspūdingiausią Joninių šventę, kapelionas net nesuabejoja – tai šios, Afganistane minėtos Joninės. Šalyje, kur paparčio žiedo ieškai ne miškuose, o širdyje, kur šventės naktį lyja ne lietumi, bet žvaigždėmis. Tačiau prisiminimai vėl grąžina  kapelioną į gimtinę: „Pamenu dar vienas Jonines, kurias švenčiau dviese su draugu, valtyje. Tai buvo tyliausia mano šventė gyvenime, kada girdėjau, kaip nusileido saulė ir kaip, rodos, tuojau pat ji pakilo. Tada nesinorėjo kalbėti, tik prašvitus labai tyliai dainavome lietuvių liaudies dainas. Taip tyliai, kad neišgąsdintume kylančios saulės.”

Kapelionas Jonas paaiškino, kad jis nesijausdavo smagiai sveikinamas vardadienio ar kokios kitos šventės proga. „Niekada nesureikšminu datų. Manau, kad žmogų aplankyti ir pabendrauti su juo galima ir be progos. Kad ir ką bešvęsčiau: gimimo dieną ar vardadienį, visų pirma žiūriu į tai kaip į susitikimą su artimais žmonėmis,” – pasakoja jis. Pasidžiaugia, kad Afganistane kartu tarnauja tie, su kuriais malonu susiburti ir pabendrauti, kurie nepamiršo pasveikinti.

Žmogų vertina darbais

„Malonu, kai tave prisimena ir pasveikina. Tačiau norėtųsi, kad žmogų sveikintų ne pagal vardą, o pagal darbus,” – sako kapelionas. Pasak jo, vardo nė vienas mūsų nepasirenka, jį dažniausiai parenka tėvai. Kita vertus, profesiją mes pasirenkame patys, o taip pat pasirenkame, kokiu būdų atliksime darbus, kiek savęs atiduosime pareigai atlikti. „Man gimus, tėvukas pasakė, kad vienas jo vaikų būtinai bus Jonas, ir štai prieš jus sėdžiu aš – kapelionas Jonas. Vaikystėje dažnai jausdavausi nepatogiai dėl savo vardo, svajojau apie modernesnį, ne tokį senybinį. Visai kitaip buvo su profesija – ją pasirinkau pats. Planuoju, kaip geriau realizuoti save ir kaip dirbti taip, kad padėčiau kaip galima daugiau žmonių. Jeigu mane pasveikintų su tuo, kad nuraminau išsigandusį ar paguodžiau liūdintį, tai būtų kur kas maloniau nei gauti vainiką vardo dienos proga,” – sakė jis.

Paklaustas apie tai, ko trūko švenčiant Rasų šventę Afganistane, Jonas vėlgi didžiausią dėmesį skyrė ne laužams, vainikams ar tradicijoms, o žmogui. „Jei sakyčiau, kad nieko netrūko – meluočiau, jei pripažinčiau, kad trūko – sakyčiau netiesą. Viskas man susiveda į žmogų. Galėčiau pasakoti, kaip šventės metu ilgėjausi artimųjų, tačiau, kita vertus, juos man atstojo čia esantys nuostabūs vyrai ir moterys,” – pasakojo jis. Kartu patikino, kad šeimos ilgisi kasdien, tačiau pats puikiai supranta, kad jų čia nėra ir nebus dar mažiausiai keturis mėnesius: „Juk negaliu visko, kas brangiausia, susidėti į lagaminus ir atsivežti čia.” 

Alytaus žmonės prisijaukino

Kapitonas Jonas Tamošiūnas gimė ir daugiausia laiko praleido Aukštaitijoje, Utenos rajone. Šiuo metu jis tarnauja visai kitame Lietuvos krašte – Dzūkijoje. Tačiau jo kalboje, Alytaus miesto vardas minimas gana dažnai. Paklaustas apie savo pojūčius pakeitus gyvenamąją vietą, Jonas prisipažįsta, kad tikėjosi, jog turės praeiti nemažai laiko, kol pripras prie Dzūkijos kraštų, tačiau žmonių nuoširdumas ir gera nuotaika jį iš karto prijaukino.

„Visuomet buvau prisirišęs prie tėviškės – tikras „naminukas”, gal todėl iš anksto nusistačiau, kad kitame mieste jausiuosi nepatogiai. Laimei, pakliuvau į Alytų – miestą, kuriame gamtos ir žmonių derinys sukuria jaukią atmosferą. Kad ir kaip laikiausi meilės gimtajam kraštui principo, pamaži įsimylėjau Alytų su jo dainingais žmonėmis, kalneliais ir ežerais. Tiesą sakant, susidūręs su Dzūkijos gamta, joje atradau tai, ką palikau gimtinėje ir dar daugiau,” – įspūdžiais dalinasi dabar jau ir dzūkų kraujo „turintis” kapelionas.

Jonas taip pat džiaugėsi, kad tarnauja su Birutės bataliono kariais: „Gal todėl net nesuabejojau, kai pasiūlė važiuoti į misiją Goro provincijoje. Juk važiuoju su savo kariais – žmonėmis, kurie tarytum tapo mano šeima.”

Svarbiausia – išlikti žmogumi

Kapelionas misijos rajone yra tas žmogus, į kurį gali atsiremti karys, net jei jis nėra tikintis. Anot Jono, jis stengiasi suprasti ir palaikyti kiekvieną. „Net negalvojau, kad bet kuris karių man yra toks brangus. Visai neseniai, kai į Lietuvą nebaigę misijos išvyko trys mūsų kariai, pajutau, kaip sunku ir liūdna atsisveikinti,” – pasakojo kapelionas.

„Karys nėra mašina. Bejausmė, bebaimė mašina. Galbūt tie žmonės dar ir dabar nežino tikslaus atsakymo dėl savo apsisprendimo palikti misijos rajoną. Tad mes to atsakymo juo labiau negalime žinoti. Smerkti yra silpnojo privilegija. Tikiuosi tik vieno, kad tie kariai visų pirma realizuos save kaip žmonės, kad ir koks sprendimas dėl jų pasitraukimo būtų priimtas,” – sakė Jonas. Bet kokioje gyvenimo situacijoje svarbiausia išlikti žmogumi. Tokiu, kuris jaustųsi laimingas ir tą laimę bent dalele perduotų šalia savęs esančiai gyvybei: žmogui, gyvūnui, augalui, darbui...

Likusių namuose kapelionas

Daugiau nei šimtas karių išvyko į Afganistaną pusei metų. Daugiau nei šimtas šeimų Alytuje ir kituose Lietuvos miestuose šiuo metu gyvena laukimu. Tačiau šeši mėnesiai netruks prabėgti ir Kariuomenės dieną kariai švęs Lietuvoje. „Galiu patikinti, kad nė vienas karių, su kuriais kalbuosi kone kasdien, nežadėjo likti Goro provincijoje. Taip kad sūnūs, vyrai draugai tikrai sugrįš, laikas netruks prabėgti,” – šypsosi jis, – „Tereikia lašelio kantrybės. Labai norėčiau, kad mano žodžiai būtų tokie dideli ir tokie greiti, kad pasiektų tuos, kurie likę namuose.”

Kapitonas J. Tamošiūnas didžiuojasi tiek savimi, tiek kiekvienu Goro provincijoje tarnaujančių karių. Anot jo, ne kiekvienam patikima įgyvendinti misiją Afganistane, ne kiekvienas ryžtasi tokiam žygiui. Tai garbės ir pasididžiavimo reikalas: „Likusiems namuose norėčiau linkėti pasižiūrėti į šį trumpą išsiskyrimą iš kitos pusės. Didžiuokitės savo žmonėmis. Jūsų šiltas žodis atstoja visas negandas, baimes ar liūdesį.”

Kpt. J. Tamošiūną kalbino PAG – 7 Visuomenės informavimo karininkė ltn. Rūta Gaižutytė.


 

 

Komentuokite
Krašto apsaugos ministerija pasilieka teisę pašalinti komentarus, įžeidžiančius žmogaus garbę ir orumą, skatinančius tautinę, rasinę, religinę nesantaiką, skatinančius smurtą.
Vardas
El. paštas
Komentaro tekstas
Apsaugos kodassecimg

 
Biudžetinė įstaiga, kodas Juridinių asmenų registre 188602751.
Totorių g. 25, LT-01121 Vilnius, tel. 8 (706) 70750, faks. (8 5) 264 8517, el. paštas [email protected]
PVM mokėtojo kodas LT100001016116
© Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija
Sprendimas: Fresh Media