Grįžti į pradinįSvetainės medis   English Neįgaliesiems Mobili versija

nuoroda kariuomene     

 

KAS įvykių kalendorius

P A T K P Š S
30 31 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 1 2 3 4 5

 

 

Specialiųjų operacijų pajėgos ir jų įvaizdis viešojoje erdvėje

2006.12.27
image

Specialiosios karinės operacijos – jų koncepcija, galimybės, kiti jų aspektai – sritys, susilaukiančios vis daugiau ne tik kariškių, bet ir kitų sričių dėmesio. Šių dienų karybos kontekste „specialioji operacija” negali būti prilyginama „karinei avantiūrai”, o jos vykdytojai nėra nutrūktgalviai entuziastai. Daugiau kaip per pusšimtį amžiaus ypatingos paskirties padaliniai sukaupė patyrimą, kuris leidžia kalbėti apie naujas specialiųjų operacijų perspektyvas.

Specialiųjų pajėgų tema – nelengvai nagrinėjama sritis. Tačiau galimos permainos mūsų kariuomenėje, susijusios su specialiųjų pajėgų kaip atskiros ginkluotųjų pajėgų rūšies įteisinimu, nusipelno išskirtinės publikacijos. Joje bandoma trumpai apžvelgti tokio tipo padalinių viešojo įvaizdžio problematiką, pagrindinius jų raidos etapus, mūsų specialiųjų pajėgų istorijos momentus.

Priėmus Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo pataisą, Lietuvos kariuomenės specialiųjų operacijų junginys (SOJ), turintis visus atskiroms pajėgoms būdingus požymius, taptų atskiru LK komponentu. Ši progresyvi perspektyva kol kas dar nėra įvykdyta nė vienoje valstybėje. Todėl siekis tą padaryti liudija ne tik mūsų specialiųjų padalinių potencialą, bet ir jaunų mūsų ginkluotųjų pajėgų imlumą karybos naujovėms.

Veikla ir mąstymo būdas glaudžiai susiję tarpusavyje. Ne veltui veikli asmenybė savo leksikone vartoja daug veiksmažodžių, filosofas – abstrakčių daiktavardžių, menininkas – būdvardžių. Iš tiesų daugeliui profesionalų, kuriems darbas specialiosiose pajėgose yra jų gyvenimas, svarbiausia – jo komanda ir jai skirtos užduotys, o ne jos pavadinimas. Tačiau informacinėje erdvėje sunku išsiversti be vartotojui suprantamų etikečių, todėl nuo pat šiuolaikinių specialiųjų pajėgų susikūrimo plito praktika šalia jos funkcinio pavadinimo vartoti ir duodantį peno vaizduotei žurnalistinį vardą. Be jo išsiverčia tik labai solidžios struktūros su ilgamečiu patyrimu ir realiu koviniu įdirbiu, kurių pavadinimas nereikalauja papildomos reklamos nei profesionalų, nei visuomenės tarpe – pavyzdžiui, britų SAS.

Būdami modernios visuomenės dalimi, specialieji padaliniai, be gilinimosi į savo siauros specializacijos subtilybes, turi adekvačiai reaguoti į platesnius socialinius reiškinius, taip pat tinkamai save pateikti plačiajai auditorijai. Smalsumas – daugiau nei natūralus jausmas, tačiau, kalbant apie specialiąsias operacijas, šiuo metu ryškėja ir vartotojo kritiškumo jausmas, į kurį taip pat reikia atsižvelgti. Specialiųjų pajėgų karius jau nebeužtenka įvardinti vien tik emocingomis metaforomis. Dažnas šiuolaikinis skaitytojas racionalėja, jam reikia konkrečių detalių. Afganistano ir Irako krizės metu atsirado ypatingas informacijos, įrodančios ypatingos paskirties padalinių efektyvumą, poreikis. Jei nuo pat kūrimosi pradžios iki palyginti netolimos praeities visa informacija apie panašius padalinius buvo kruopščiai slepiama, tai pastaruosius du dešimtmečius vyksta tiesiog „informacinis sprogimas”: tiek tradicinėse, tiek elektroninėse žiniasklaidos priemonėse gausu ir sausesnių, ir beletrizuotų ekskursų spec. pajėgų tema. Šis reiškinys, atrodo, tapo ne vien rašančiųjų garbės reikalu, bet ir pačių specialiųjų pajėgų dėmesio objektu. Logiškai ir tikslingai organizuojamos viešųjų ryšių akcijos šiuo metu yra neatsiejama specialiųjų padalinių veiklos dalis. Nesuklys tas, kas teigs, kad būtent ši veikla formuoja pozityvų specialiųjų pajėgų įvaizdį, suteikia pirminį impulsą būsimiems naujiems jų nariams ir didžia dalimi kuriamas įvaizdis atlieka net prevencinį vaidmenį, užkertant kelią teroro aktams ar palengvinant atlikti įvairias užduotis...

Žinoma, čia slypi kai kurie prieštaravimai, kurių svarbiausias – riba tarp viešumo ir būtino šiai karybos rūšiai slaptumo. Sekant užsienio spaudą, teko matyti retų, bet išties meistriškų šios problemos sprendimų. Tačiau nenukrypstant nuo pagrindinės temos, reikia pastebėti: aklas, nekūrybiškas kopijavimas – blogas pasirinkimas, nušviečiant ypatingųjų padalinių veiklą. Kiekvienos valstybės specialiosios pajėgos joms patikėtas funkcijas gali atlikti daugmaž panašiai, o kalbant apie jų pateikimą visuomenei, tenka atsižvelgti į daug gilesnį kontekstą. Ir tai priklauso ne vien nuo viešųjų ryšių atstovų ar žurnalistų užgaidų. Užtenka paminėti tik visuomeninės-politinės santvarkos ir jos nulemtos kolektyvinės sąmonės ypatumus: vienaip savo specialiąsias pajėgas pristato totalitarinių (ar posttotalitarinių), kitaip – senas demokratines tradicijas puoselėjančių šalių žiniasklaida. Tokie būdingi skirtumai per daug akivaizdūs, kad būtų atsitiktiniai ar asmeniški...

Tenka pripažinti, kad kokybiškai naujas specialiųjų pajėgų kario įvaizdžio pateikimas Lietuvoje prasidėjo kartu su poslinkiais, vedančiais Vakarų link. Tai, ką tekdavo matyti iki tol, buvo pakankamai prieštaringa – ir ne vien dėl profesionalumo trūkumo, bet ir dėl tos priežasties, kad net pozityviausiai nusiteikę įvaizdžio formuotojai neturėjo vientisos koncepcijos, kas gi yra tos specialiosios pajėgos, kokiu būdu išskirti joms būdingas savybes ir kaip vaizdžiai jas pateikti skaitytojui ar žiūrovui. Be abejo, bulvarinės publikacijos karine tema nevertos aptarimo (reikia pasakyti tik kai, kad užsienio informacijos vartotojai aiškiai skiria dalykinę ir pramoginę spaudą ir turi tam tikrą imunitetą sensacijoms). Tačiau ir tai, kas buvo pačių kariškių kompetencijoje, dažniausiai apsiribodavo parodomosiomis programomis, kurių repertuarą sudarydavo „mirtini numeriai” su akrobatikos elementais, degančių plytų skaldymu ir peilių mėtymu. Kaip tai susiję su dabartiniu specialiųjų pajėgų koviniu rengimu, galima tik spėlioti, bet pačių scenarijų kilmė abejonių nekelia.

Sekant spaudą ir renginius, teko pastebėti, kad bandymų naujai pateikti mūsų specialiąsias pajėgas profesionalumas pasireiškė pabrėžiant ne tiek fizinę, kiek mentalinę kovinio pasirengimo pusę. Atsirado poreikis orientuotis į nacionalinį ir atskirų vartotojų grupių suvokimo lygį. Tai sąlygojo, kad vietoj šabloniškų pranešimų neapibrėžtai vartotojų auditorijai atsirastų daugiau įvairesnių būdų bendravimui su visuomene: pvz.: užsienyje tapo įprasti specialiųjų pajėgų pristatymai politikams, parodomosios programos kariuomenės ir visuomenės suartėjimo renginiuose, plakatai. Palyginant su užsienio situacija, pas mus trūksta tik specialiųjų pajėgų veteranų memuarų...

Bendravimas su analogiškomis užsienio struktūromis, daug dėmesio skiriančiomis savęs pateikimo visuomenei technologijomis, leido sukurti vientisesnį ir gyvesnį specialiųjų pajėgų įvaizdį. Bet negalima ignoruoti ir nacionalinio komponento reikšmės, be kurio šis įvaizdis būtų neišsamus.

Lietuviai dažnai apibūdinami kaip lyriška, senas tradicijas išlaikiusi tauta. Karyba dažnam mūsų tautos atstovui asocijuojasi su romantizuotais senaisiais laikais. Todėl mūsų specialiųjų operacijų junginiui duotas pavadinimas „Aitvaras” yra itin vykęs. Tą liudija ir tai, kaip sparčiai šį pavadinimą nusitvėrė žiniasklaida ir jos vartotojai, iš kurių toli gražu ne visi yra lietuvių mitologijos žinovai. Tačiau vardas prigijo, ir galima tvirtinti, kad jis išliks ilgam. Viena iš priežasčių slypi tokiose prasminio šio žodžio krūvio detalėse, kurios siejasi su paslaptingumu ir neapibrėžtumu, kuris labai vykusiai rezonuoja su specialiuosius padalinius gaubiančia aura. Paradoksas, bet net ir diplomuoti etnologai iš gausybės surinktos etnografinės medžiagos negali atkurti detalesnio šios mitinės būtybės vaizdo. Daugiau žinoma ne apie pačią aitvaro išvaizdą (dažnai ji nusakoma tik netikėtai pasirodančio arba labai retai matomo ugninio pagaikščio su liepsnojančia uodega, lekiančio medžių viršūnėmis apibūdinimais), bet apie jo veiklą: pabrėžiama, kad aitvaras, priklausomai nuo aplinkybių, gali nešti sėkmę, o kartais ir bausti.

Belieka pridurti, jog šis pavadinimas visais parametrais išsiskiria ir iš banalių plėšrūnų ir egzotinių pabaisų pavadinimų serijos, nepiršdamas adresatui įkyrios superherojų klišės. Beje, mes nesame technokratai, o mūsų kraštui neteko pasiekti industrinių aukštumų, todėl nenuostabu, kad mūsų kariuomenės padaliniams kažin ar kada teks vadintis ir abreviatūromis ar numeriais, kaip, pavyzdžiui, pedantiškai vokiškam GSG-9...

Šiuo atveju SOJ pasirinktas originalus pavadinimas ne tik įsimenantis, bet ir pabrėžiantis mūsų baltiškąjį savitumą. Beje, panašiu keliu ėjo ir latvių kolegos, kurių specialiųjų užduočių padalinys (SUV) pasirinko kodinį pavadinimą „vilkatai”, o simbolikoje panaudojo apsisiautusio vilko kailiu kario motyvą...

Vertinant insignijas, sukurtas plėtojant aitvaro temą, reikia pastebėti, jog iliustratyvioji dalis šiek tiek atsilieka nuo prasminės. Pastebėtina, kad liepsnojančio kalavijo motyvas turi jau šiek tiek kitokią semantiką, labiau nutolusią nuo baltiškos mitologijos, be to, emblema kopijuoja bent porą jau esančių karinių ženklų. Antra vertus, jei jos autoriaus tikslas buvo rūstus kariškas lakoniškumas, manykime, kad esmei nebuvo nusižengta.

Taigi etiketės – ypač tos, kurios parinktos sėkmingai – nėra dėmesio neverta sritis. Įdomu stebėti procesą, kai mitinio personažo vardas pasitarnauja kuriant naują mitologiją, be kurios specialiosios pajėgos nebūtų tas, kas yra.

Kitas terminas, kuris nėra taip eskaluojamas spaudoje – vienos iš į SOJ sudėtį įeinančios Ypatingosios paskirties tarnybos (YPT) kario pavadinimas – „žaliukas”. Taip kai kuriuose Lietuvos regionuose buvo slapčia vadinami pokario laisvės kovotojai. Daugelis to laikotarpio įvykių iki šiol lieka paslaptis. Daugelio gyventojų palaikomų, o priešo nekenčiamų žaliukų veiksmai daugeliu atveju sugebėjo pranokti partizanines taktikas. Susipažinus su jų buitį ir kovą aprašančiomis nuotrupomis, tampa aišku, kad nesibaigiančios kovos sąlygomis daugelis žaliukų naudotų metodų nebūtų padarę gėdos ir elitiškiausiais vadinamiems šiuolaikiniams padaliniams, autonomiškai veikiantiems priešo teritorijoje. Ko gero, esama ir tiesioginės pokario pasipriešinimo įtakos moderniems specialiesiems padaliniams. Šią mintį galima pagrįsti: Lietuvos partizanai plačiai naudojo kovos rikiuotes, be kurių neįsivaizduojamas šiuolaikinis patruliavimas. Dar įdomesnė kai kur minima smulkmena – naktinio žygio sąlygomis rikiuotėje partizanai pritvirtindavo prie savo aprangos...jonvabalius, kad būtų lengviau sekti savo porininką. Ar tai nėra dabartinių fosforencuojančių atšvaitų prototipas?

„Žaliuko” vardas, oficialiai pradėtas vartoti apie 1996 metus, ne tik atidavė duoklę daugiau nei dešimtį metų trukusiam antisovietiniam pasipriešinimui. Jis nusakė savanoriškumą, ryžtą ir net per daugiausiai apibrėžtą tuometinių būsimų specialiųjų pajėgų statusą. Jame buvo užšifruotas ryžtas pasitelkti išradingumą prieš, atrodytų, nepalankias aplinkybes, siekiant užsibrėžtų tikslų.

Atkaklaus darbo bei palankių aplinkybių dėka šiuolaikiniai žaliukai, vaizdžiai tariant, išėjo iš pogrindžio. Sekant dešimties metų įvykių virtinę, matomas procesas, kai kitų dalinių šešėlyje esantis padalinukas iš autsaiderių tampa lyderiais – savarankišku daliniu, turinčiu ambicijų sujungti esamus resursus, juos reorganizuoti ir siekti atskirų kariuomenės pajėgų vardo. „Žaliuko” vardo prasmė šių įvykių fone nebuvo užmiršta, ji įprasminama konkrečiais darbais. Prieš pusantrų metų vykusios simbolinės akcijos, kurios metu Specialiųjų operacijų junginio mokymo centre buvo iškilmingai atidengtas paminklas žuvusiems žaliukams, tą patvirtino tuometinis krašto apsaugos ministras G. Kirkilas ir kariuomenės vadas gen. mjr. V. Tutkus. Jie akcentavo, jog pokario rezistencijos kovotojų organizuotumas, drausmė, ryžtas ir pasiaukojimas buvo ir bus puikus pavyzdys bei motyvacijos šaltinis šiuolaikiniams žaliukams, siekiantiems tęsti garbingas tradicijas.

Negalima neprisiminti LLKS statute išsakytų minčių:

„...Priešas kovoja dėl siekių, kurie stovi prieš įgimtą žmoniškumą, teisę ir teisėtumą.[...]

Mes šioje kovoje esame pranašesnės dvasios. Ne tas nugalėtas yra, kas daugiau nustojo, o tas, kurio dvasia buvo pirmiausia palaužta.[...] Kilnūs darbai atliekami, tik atkakliai kovojant ir kantriai pašalinant kelyje į tikslą sutiktas kliūtis.”

To neturi užmiršti net ir moderniausia įranga aprūpintas specialiųjų padalinių karys...

 

Darius Sutkus

A. Pliadžio nuotr.

Komentuokite
Krašto apsaugos ministerija pasilieka teisę pašalinti komentarus, įžeidžiančius žmogaus garbę ir orumą, skatinančius tautinę, rasinę, religinę nesantaiką, skatinančius smurtą.
Vardas
El. paštas
Komentaro tekstas
Apsaugos kodassecimg

 
Biudžetinė įstaiga, kodas Juridinių asmenų registre 188602751.
Totorių g. 25, LT-01121 Vilnius, tel. 8 (706) 70750, faks. (8 5) 264 8517, el. paštas [email protected]
PVM mokėtojo kodas LT100001016116
© Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija
Sprendimas: Fresh Media