Gynybos štabo salės pavadinimas primins partizanų pasipriešinimo kovą

Gruodžio 22 d. Lietuvos kariuomenės vado susitikimo su kariuomenės pajėgų vadais metu Krašto apsaugos ministerijos Gynybos štabo pasitarimų salei, anksčiau ilgą laiką vadintai „vadaviete”, buvo suteiktas Kalniškės vietovės vardas. Kalniškės vardas pasirinktas vienai didžiausių ir tragiškiausių partizanų pasipriešinimo kovų Lietuvos pokario metų istorijoje atminti.

Kalniškės salėje buvo pakabintas Kalniškės mūšio aprašymas, vietovės žemėlapis su pažymėta mūšio vieta, paminklo žuvusiems Kalniškės mūšyje nuotraukos.

Renkant pavadinimą salei, kariuomenės vadovybę konsultavo Lietuvos karo akademijos karo istorijos klubo atstovai ir Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų junginio kariai.

Kalniškės mūšis vyko 1945 metų gegužės 16 d. Tądien ryte okupantų kariuomenė apsupo Kalniškės mišką (Alytaus apskritis Simno valsčius). Buvo aišku, kad susidūrimo išvengti nepavyks, tad Kalniškės partizanai gynybai pasirinko gana aukštą Meškakalnio kalvą. Partizanų grupei, kurią sudarė šiek tiek daugiau nei 60 žmonių, vadovavo Nepriklausomos Lietuvos karininkas Jonas Neifalta-Lakūnas.

Rusų kariniai daliniai tikėjosi lengvai susidoroti su nedideliu partizanų būriu ir į kalną ėjo drąsiai, beveik nesislapstydami, tačiau susidūrė su nuožmiu pasipriešinimu. Per mūšį, kuris tęsėsi iki vakaro, rusai neteko virš keturių šimtų karių. Partizanai kovėsi narsiai – kritus draugui, bendražygis, buvęs šalia, imdavo ginklą ir tęsdavo kovą tol, kol baigdavosi šoviniai ir išsekdavo jėgos.

Iš priešo apsupties ištrūkti pavyko apie 20 partizanų. Būrio vadui Neifeltui-Lakūnui taip pat pasisekė išsigelbėti, bet jis žuvo po kelių mėnesių prie Atesnykėlių kaimo.

Po Kalniškės mūšio stribai viešai išstatė žuvusiųjų partizanų kūnus. Šalia keturiasdešimt dviejų Kalniškės mūšyje žuvusiųjų partizanų ant gatvės grindinio buvo paguldyti ir dviejų partizanių – „Pušelės” ir Onutės Vilčinskienės kūnai.